Pastaruoju metu žiniasklaidoje aptarinėjama opi vaikų reabilitacijos problema. Klausiama, kodėl vaikai nepatenka į sanatorijas, kai jos yra pustuštės. Tuomet pinigų už paslaugas negauna ir pačios įstaigos, tad kaltinamos ligonių kasos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos (Vilniaus TLK) duomenimis 2010 metų sausio–balandžio mėnesiais pavyko panaudoti tik 73 proc. Vilniaus ir Alytaus apskričių savivaldybių vaikų medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui skirtų lėšų, taigi teiginys, kad ligonių kasos neskiria lėšų, yra klaidinantis. Pastarųjų metų patirtis parodė, kad yra objektyvių priežasčių, dėl kurių Vilniaus apskrityje kol kas sunku pasiekti, kad medicininei reabilitacijai skiriamos lėšos būtų panaudotos.

2001 metų gruodžio mėnesį Privalomojo sveikatos draudimo taryba nutarė, kad vaikų reabilitacijai skiriamos lėšos turi sudaryti ne mažiau nei 20 procentų visų medicininei reabilitacijai skirtų lėšų. Kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai sutarties priede pateikiama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų suma vaikų medicininės reabilitacijos išlaidoms kompensuoti. Vilniaus TLK skatina daugiau vaikų siųsti į medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigas pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nurodytas indikacijas. Tai gydymo įstaigoms primenama interneto svetainėje (http://www.vilniaustlk.lt/). Čia nuolat teikiama informacija apie vaikų medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui skirtų lėšų panaudojimą. Be to, apie panaudotas lėšas įstaigų vadovai informuojami raštu. Vaikams reabilitacinio gydymo per mažai skiria ne tik stacionarai, bet ir pirminės sveikatos priežiūros centrai bei poliklinikos.

Medicininė reabilitacija – viena intensyvaus gydymo rūšių, taikoma ligoniams po sunkių ligų ir traumų. Medicininės reabilitacijos paslaugos vaikams, turintiems biosocialinių funkcijų sutrikimų, pradedamos teikti ambulatorinio arba stacionarinio gydymo metu (ligoninėje ar poliklinikoje). Stacionare ar poliklinikoje ligoniui turi būti ne tik skirtas gydymas vaistais, bet ir pradėtos taikyti ankstyvosios medicininės reabilitacijos paslaugos. Juo anksčiau jos bus suteiktos, juo daugiau tikimybės, kad ligoniui neprireiks tolesnių brangių reabilitacijos paslaugų.

Apie paslaugų reikalingumą, vadovaudamiesi pirmojo reabilitacijos etapo specialiaisiais reikalavimais, sprendžia gydantys gydytojai kartu su medicinos ir reabilitacijos specialistais. Vilniaus TLK specialistai, analizuodami siuntimus, pastebi akivaizdžią sezonų įtaką – gerokai daugiau siuntimų rašoma vasarą nei šaltuoju metų laiku. Dalis pacientų tėvelių atsisako gydymo tęstinumo, t. y. medicininės reabilitacijos paslaugų poūmiu periodu, pageidaudami pasinaudoti jomis vasarą. Vis tik pasak fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo L.J. Kacieno, reabilitacija stacionarinėje arba ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje reikalinga tada, kai pacientui liga pasireiškia, o ne tada, kai jam patogu. Taigi tuo periodu ir reikia teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, nes tai ne vasaros poilsis. Bendraujant su įstaigomis ir aiškinantis šią situaciją akivaizdu, kad dar viena priežasčių – socialinės problemos. Po stacionarinio gydymo tėvai dažnai neturi galimybės vežti vaikų į sanatorijas. Jie motyvuoja tuo, kad darbdavys nesudaro sąlygų slaugyti vaiko reabilitacijos įstaigoje. Dalis mokyklinio amžiaus vaikų tėvelių bijo, kad gali nukentėti mokslo rezultatai. Taigi norėtume paraginti tėvus dėmesingiau vertinti gydytojų rekomendacijas ir labiau rūpintis vaikų sveikata.